Penktadienį, rugpjūčio 27 d. mūsų bažnyčioje lankėsi tarptautinės katalikiškos organizacijos „Tradicija, šeima, nuosavybė“ (TFP) delegacija. Ši organizacija Lietuvai ir Saulės miestui reikšminga tuo, kad jos nariai surengė didžiausią pasaulyje parašų rinkimo akciją, skirtą rinkti paramą Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimui.

1990-ieji buvo kertiniai metai Lietuvos kelyje Nepriklausomybės atkūrimo link. Kremliaus valdžiai nepripažinus Kovo 11-osios Akto ir paskelbus ekonominę blokadą, organizacijos vakaruose „Tradition, Family and Property“ įkūrėjas ir lyderis prof. Plinio Correa de Oliveira inicijavo paramą Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimui. Buvo parengta peticija, kurią „TFP“ savanorių dėka pasirašė 5,2 milijono žmonių 26-iose pasaulio šalyse, organizacijos nariai visame pasaulyje dėjo pastangas, kad jų šalių vyriausybės pripažintų Lietuvos teisę į laisvę. Vien Brazilijoje buvo surinkta daugiau nei 2 milijonai parašų. Ši peticija  buvo pristatyta tuometiniam Lietuvos vadovui prof. Vytautui Landsbergiui ir buvo nugabenta į Kremlių SSRS vadovui Michailui Gorbačiovui. Po kurio laiko ši Peticija pateko į Gineso rekordų knygą kaip daugiausiai parašų žmonijos istorijoje surinkusi peticija. Tuomet Lietuvai tai buvo ypač svarbi parama iš Vakarų. Parama, kuri kovoje už Nepriklausomybę buvo svarbi žinia, jog turime palaikymą ir esame ne vieni.

1991 m. sausio 13-osios didvyrių – ne tik žuvusiųjų, bet ir šimtų sužeistųjų – pralietas kraujas pasauliui parodė milžinišką tarptautinę problemą. Pasaulio simpatijos krypo Lietuvos bei visų komunizmo pavergtų šalių link. Tai reiškė, jog herojiškų Lietuvos katalikų drąsai pradėjo talkinti tarptautinis spaudimas sovietams, reiškęs ne ką kitą kaip visų valstybių už „geležinės uždangos“ išlaisvinimą bei nepriklausomybę.

1991 – didžios prabėgusios stingdančio sausio dienos, liudijančios giedančias religinius bei patriotinius himnus minias, siekusias apsaugoti Seimą bei sustabdyti tankus, brutaliai besiveržusius Radijo bei Televizijos Bokšto link. Šis vaizdas išliks mūsų atmintyje per amžius… Tuomet sulaukėme pavasario ir kartu su pražydusiomis gėlėmis atėjo laisvė – kraujo, prakaito bei ašarų, pralietų krikščioniškos dvasios persmelktų kovotojų, vaisius.

2021 – tamsūs bei grėsmių kupini debesys pradeda rodytis mėlyno dangaus horizonte, rodžiusiame mums kelią paskutiniuosius 30 laisvės metų. Gali tekti vėl susibūrus kovoti prieš žmogų, keliantį mums grėsmę.

Šių aplinkybių akivaizdoje neleiskime sau užmiršti auksinių savo istorijos puslapių bei fakto, jog per visus penkiasdešimt komunistinės priespaudos metų mūsų tikėjimas niekuomet nemirė ir visuomet išliko tokių žmonių kaip Arkivyskupas Teofilius Matulionis sielose, prieš kurio didingą asmenybę klaupėsi Popiežius Pijus XI. Tai buvo tikėjimas, įkvėpęs ne tik partizanus, bet ir išlaisvinęs Eucharistijos Bičiulių širdis. Tegul šis tikėjimas įkvepia kiekvieno iš mūsų drąsą, pasiaukojimą bei atsidavimą ne tik mūsų šaliai, bet ir krikščioniškų vertybių, suteikiančių gyvybę mūsų valstybei, puoselėjimui.

Tai mums padės suprasti, jog mūsų Himno eilutės „Lietuva, Tėvyne mūsų, Tu didvyrių žeme“ nėra tik tušti žodžiai ir Lietuva iš tiesų yra „Marijos Žemė“.

Už nuotraukas dėkojame R. Bačanskui.