Klebonas kun. Gintaras Jonikas

Garbė Jėzui Kristui! Sveikinamės su mūsų Švenčiausiosios Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo parapijos Švenčiausiojo Sakramento ilgamete adoruotoja Nijole Vežikauskiene.

Ponia Nijole, ar Jūs Švenčiausią Sakramentą pradėjote adoruoti mūsų bažnyčioje? Ar prieš tai būdavote adoracijose?

Aš su adoracija esu susipažinusi nuo 17 metų. Šiaulių šv. Jurgio bažnyčioje adoruodavome prieš Velykas visą Didžiąją savaitę. O prieš tai, sovietmečio laikais. Slapta važiuodavome pas a. a. Mečislovą Jurevičių, dabartinį Dievo Tarną. Buvau įsitraukusi į pogrindinį Eucharistijos bičiulių būrelį. Vėliau sukūriau šeimą ir tų adoracijų buvo mažiau.
Kaip pakliuvau į Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo parapiją? Pradžių pradžia susijusi su Viktorija, dabar gyvenančia Šiluvoje. Ji buvo nuolatinės adoracijos vadovė. Taigi, sykį bažnyčioje per Šv. Mišias kvietė žmones adoruoti. Po to asmeniškai kreipėsi į mane, sakydama: „Jėzus būtinai kviečia tavo adoruoti“. Tas Viktorijos pasakymas – kviečia būtinai mane – be galo jautriai perėjo per širdį. Buvo 2013-ieji metai. Pradėjau nuo veiklos laisvomis dienomis ateiti bažnyčion adoruoti. Po to įtraukė mane adoruoti naktimis. Nuo tų pačių metų organizuoju tikinčius žmones, kad, pasiskirstę laiką, dieną ar naktį praleistų adoruodami Viešpatį mūsų adoracijos koplyčioje.

Labai gražiai apibūdinote savo pašaukimą adoruoti Švč. Sakramentą. Ką tai sako tikinčiam Dievą žmogui ir netikinčiajam?

Viena adoracijos intencijų yra melstis už netikinčiųjų atsivertimą, kad jie pažintų Jėzų Kristų ir mūsų Išganytojo Dieviškos meilės bei malonių gausą. O tikinčiam žmogui tai labai intymus laikas – visa širdimi, siela ir tikėjimu būti su savo Viešpačiu, nes Dievas kiekvieną minutę yra su mumis. Viešpats, be galo mylėdamas žmogų, dėl jo ir pasiliko visiems laikams šv. Mišiose ir Švč. Sakramente. Tikinčiam žmogui tai – pats švenčiausias laikas, tai laimė būti artumoje su savo Viešpačiu. Tas buvimas iš esmės keičia patį žmogų, kuris nori mylėti taip, kaip myli Kristus….

Ar adoruodama esate patyrusi kažką nepaprasto? Gal kiti žmonės irgi patyrė ypatingų Dievo malonių?

Aš praėjusią savaitę sutikau žmogų, giliai tikintį ir niekada nepraleidžiantį šv. Mišių. Jis pasakojo nuostabų išgijimo iš vėžio faktą, tikram stebuklui prilygstantį. Žmogui jau netoli 90 metų, o jis žvalus, energingas, pilno proto. Jis daugiau kaip 10 metų sirgo vėžiu, reguliariai tikrinosi pas specialistus Vilniuje… Galiausia, aštrėjant ligai, atsisakė medikų siūlomos chemoterapijos / radiacijos seansų. Praėjus dar vienam pusmečiui, nuvyko vėl į Vilnių pasitikrinti sveikatos, kaip buvo medikų liepta. Didelei medicinos profesoriaus nuostabai – vėžio neliko nė pėdsako. Jie klausė, ką žmogus darė, kokius preparatus vartojo ar kitas procedūras kur atliko, kad visiškai pagijo iš sunkios ligos. Žmogus nemeluodamas medikams atsakė, kad tik malda ir visišku atsidavimu Dievo valiai gyveno. Jam pačiam nuostabu buvo tokią džiugią žinią, kad jis sveikas, išgirsti. Tuomet medicinos profesorius, palingavęs galvą, liepė žmogui toliau vartoti jį išgydžiusius „vaistus“ – gilią maldą…

Gal dar kažką panašaus galėtumėte pasakyti?

Taip, klebone, aš pati ir mano keletas pažįstamų adoruotojų turime tiek fizinio, tiek dvasinio pagijimo liudijimus, t. y. išklausytas maldas per mūsų adoracijas. Švč. Sakramento adoracija išmoko žmogų giliai atsiduoti Dievo valiai, kaip Kristus atsidavė Dievo tėvo valiai. Net mirtis negali įveikti šios Dievo malonės! Įmanomi ir kiti stebuklai – Dievo ženklai… Apie save galiu klausimo forma pasakyti dar ir taip: „Ar gali žmogus, 15 parų per mėnesį praleisdamas adoracijoje, be miego, minimaliai maitindamasis, būti sveikas, linksmas, žvalus ir džiugiai liudijantis tikėjimą?“ Pati ir atsakau: „Adoruodamas Švenčiausiąjį Sakramentą, mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, tikrai gali“.

Ar teko patirti kieno nors reakciją į tokį Jūsų pamaldumą? Kaip reagavote?

Kartą, važiuojant Bolt‘u į naktinę adoraciją, mane nuo jos ėmė atkalbinėti pavežėjas, aiškindamas, kad tai – nesąmonė, nieko nėra… Aš tik mintimis ir žvilgsniu palaiminau šį žmogų, nes jis neturi jokios patirties, kas yra gyvasis Dievas Švenčiausiajame Sakramente. Nepriimu skaudžiai netikinčių žmonių užgauliojimų ar bandymų atkalbėti, netikėti bažnyčia. Aš juos laiminu ir adoruodama meldžiuosi už jų vargšes sielas, kad nepražūtų, kad Dievas juos kokiu nors būdu patrauktų į savo begalinės meilės artumą.

Ar žino žmonės, kaip reikia adoruoti?

Per tiek metų ne vienas žmogus, prieš ateidamas adoruoti, teiraudavosi, kaip toje Adoracijos koplyčioje reikia melstis, ką skaityti… Pabuvę šventoje adoracijos valandoje, jie išeidavo pajutę malonę… Noriu dabar visiems pasakyti: „Ateikite į adoracijos koplytėlę! Tiesiog ateikite pusvalandžiui ar valandai be įsipareigojimo… Nepulkite skaityti maldų… Tik pabūkite tyloje su Jėzumi… Padėkokite Jam, atsiprašykite ir tikrai pajausite Jo Dievišką malonę“.

Gal galite glaustai paaiškinti Adoracijos sampratą?

Tai sena Bažnyčios tradicija, išreiškianti ypatingą pagarbą Eucharistiniam Jėzui.
Adoracija paplito viduramžiais. Žmonės norėjo Kristaus atvaizdą (Šv. Ostijos pavidale) ne tik priimti Komunijos metu, bet nuolat ir matyti Jį. Todėl pamaldų metu Švč. Sakramentas ir išstatomas, kad matytųsi. Dažniausiai įdedamas į monstranciją. Adoracija, kaip bendruomeninė malda susideda iš tokių dalių: garbinimo, klausymosi, aukos, pašventinimo ir permaldavimo.

Dėkoju, p. Nijole, už Jūsų adoracijas. Dėkoju už visas maldas, kurių taip reikia. Palaimingų adoracijos valandų, džiugių Šv. Kalėdų!

Straipsnis iš jubiliejinio, 30 metų parapijos sukakčiai skirto laikraščio; 2023 m. gruodžio mėn., Nr. 2.