Lietuvos senosios kalvystės kryžių nuolatinė ekspozicija

Mūsų, t. y. Šiaulių Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo, parapijos socialiniame tinkle (facebook) š. m. rugpjūčio 19 d. rašyta: „Šventoriaus siena perdažyta naujai, bet nuo šiol ji saugos ir istorijas, glūdinčias senuosiuose kalvių iškaltuose kryžiuose. O kiek daug jie galėtų papasakoti…“

Čia minima iš anksto neplanuotai atsiradusi nuolatinė metalinių kryžių, atvežtų iš Kelmės rajono Šaukėnų kapų, ekspozicija. Įdomi ekspozicijos atsiradimo istorija. Statomo lurdo frontonui užbaigti buvo reikalingas kryžius. Sukau galvą, kur, kaip ir kokį jį užsakyti. Visai netikėtai pagalbon atskubėjo šv. Dvasia. Lankydamasis vyskupijos parapijose ir jų bažnyčiose aukodamas šv. Mišias, smalsiai apžiūrinėdavau ne tik aplinką, bet ir pakeles. Važiuodamas į Šaukėnų (Kelmės raj.) bažnyčią, kapinių pakraštyje pamačiau nemažai sustatytų metalinių kryžių. Susisiekiau su kapininku Albertu Jasaičiu. Jis sakė, kad kapinės labai senos ir kad laikas diktuoja naujas kapų priežiūros madas. Nemažai šaukėniškių gyvena toli, į kapines atvažiuoja sykį per metus, tad stato šiuolaikiškus paminklus ir prašo išmesti praėjusiame amžiuje ar net seniau statytus kryžius. Pasirodo, patvoryje stovėjusiam jauniausiajam kryžiui – 120 metų. A. Jasaitis nedrįsęs jų išmesti, tad sustatęs prie tvoros. „Tegu sau stovi, primindami praeitį – juk niekam netrukdo“, – sakė kapininkas.

Gavau leidimą tuos kryžius parsivežti į Šiaulius. Nuvalėme, nušveitėme. Kiekvienas jų originalus, savaip įspūdingas. Vieną užkėlėme virš lurdo. Iš kitų nusprendėme šventoriuje paruošti nuolatinę ekspoziciją. Kylant laiptais į Laidojimo namus, galima apžiūrėti 7 kryžius, iš kurių 5 su Kristaus Kančia. Dar 11 kryžių pakabinta ant vidinės šventoriaus sienos nuo Beržynėlio pusės.

Kiekvienas kryžius liudija Lietuvos kalvių nagingumą, skatina didžiuotis jais ir jų darbais. Tie kryžiai – amato, meno bei tikėjimo sintezė, kurioje jungiasi architektūros, skulptūros, kalvystės elementai. Lietuviško kryžiaus formos paminklas nuo seno yra nuoširdus artimojo pagerbimo simbolis. Vadinasi, nepaprastai vertingas ir tikėjimo, ir menine prasme.

Antkapiniai geležiniai kryžiai yra dviejų rūšių: lietiniai ir kaltiniai, tvirtinami ant aukštesnio ar žemesnio akmeninio pamato, vadinamo postamentu. Lietiniai kryžiai – masyvūs, sunkūs, pilnaviduriai. Jiems padaryti nereikia didesnės meninės fantazijos, nes masiškai liejami pagal turimas standartines formas. Darbo nedaug, bet kur kas daugiau reikia geležies, negu kaltiniams. Vadinasi, buvo žymiai brangesni už kaltinius, tad juos galėjo statyti pasiturintys žmonės.

Bažnyčios šventoriaus ekspozicijoje – tik vienas lietinis kryžius, pats mažiausias eilės pabaigoje. Visi kiti – kaltiniai antkapiniai kryžiai.

Kalviai naudojo plokščias geležies juostas, apvalaus ar keturkampio skerspjūvio geležies strypus, skardą. Viršūnes sumeistraudavo iš atskirų detalių. Jas suvirindavo arba sukniedydavo. Grupuojami pagal ornamentiką arba pagal konstrukciją (formą). Pagal konstrukciją skirstomi į vienastiebius ir dvistiebius.

Abiejų tipų geležiniai kryžiai gausiai ir išradingai papuošti geležies išraitymais, dažniausiai S, C arba J raidžių formos ornamentais, neretai taikant ir veidrodinę simetriją. Pasižymi ažūriškumu. Skiriasi tik puošybos elementų išdėstymas bei jų bendra kompozicija.

Vienastiebiai – paprastos formos lotyniški kryžiai, kukliai papuošti smulkiomis detalėmis. Vienų kryžmų strypai siauresni, kitų platesni. Skersinių galai užbaigiami kryželiais arba kryžma papildoma nedideliais spinduliais.

Daug įvairesnė dvistiebių (arba rėminių) kryžių puošyba. Jų statmenoji ir horizontalioji kryžmos sumontuotos iš dviejų ar trijų, vienas nuo kito nutolusių geležinių strypų, ištęstų ir sujungtų geležies išraitymais. Ne vienas dvistiebis kryžius papuoštas rombinėmis ar kitokiomis geometrinėmis figūromis. Geometrinis ornamentas – pirmasis ir paprasčiausias lietuviškos kilmės papuošimas. Jų viršūnės dažniausiai būna kryžiaus, saulės ar širdies formos.

Mūsų nuolatinėje parodoje dominuoja vienstiebiai kryžiai, kurių ornamentiką sudaro laisvo silueto S papuošimai. Šie kryžiai gali būti datuojami XIX a. pabaiga – XX a. pirma pusė.

Be abejo, dėmesį patraukia ant šventoriaus sienos pritvirtintas kryžius, padarytas iš apvalių metalo strypų, papuoštu rombų formomis su ant jų įkomponuotais ąžuolo lapais ir gilėmis. Krikščionybėje ąžuolo vainikas simbolizuoja amžinąjį gyvenimą, prisikėlimą ir džiaugsmą. Ąžuolo gilės žinomos kaip nemirtingumo simbolis. Lapai – ženklas dangui pasiekti.

Originalumu jam nenusileidžia kryžius, kurio puošybai panaudota C raidė bei jos veidrodiniai atspindžiai, formuojantys rombo pavidalo erdvę, o kryžmų galai, papuošti gėlių žiedų ornamentais. Lietuva nuo seno vadinama kryžių ir darželių šalimi. Senovės lietuviai daugelį augalų laikė šventais. XIX a. vienuoliai į Lietuvą atvežė rūtą, bijūną… Baltoji lelija, kaip tyrumo, nekaltumo ir mergystės simbolis, nuo senovės paplitęs religiniame kontekste. Kiekviena kryžių puošianti gėlė turi individualią simbolinę prasmę.

Dėmesį originalia detale patraukia ir netoliese esantis kitas kryžius. Mestelėjęs žvilgsnį, pirmiausia pastebi lyg tai kabančio rožančiaus fragmentą. Tokį įvaizdį formuoja meistriškai susukta metalinė virvutė….

Žiūrint į dvistiebius kryžius, bemat pastebimi tie, kurių vidinė dalis dekoruota modifikuotu S raidės ornamentu, arba tie, kurių kryžmų vidinė erdvė išgražinta rombo ar apskritimo ornamentais, kartais paįvairintais saulės spinduliais kryžmų „pažastyse“. Lietuviai ilgai tikėjo į amžinatvės pradą – šventąją ugnelę, kurią ornamentų raštuose vaizdavo saulės simboliu, t. y. apskritimu.

Kaltinių kryžių formos ir ornamentų įvairovė liudija kūrybišką kalvių-meistrų požiūrį į dirbinius, kur išmoningai susipina saulės spinduliai, pusmėnuliai, gėlių žiedai, medžių lapai. Kalviai visose šalyse buvo labai gerbiami. Kai kuriose tautose prilyginami burtininkams, nes iš nieko – iš geležies ir purvino pilko akmens gabalo – padarydavo daug stulbinančių daiktų.

Lietuviški kryžiai ir juose dominuojantys ornamentai buvo perduodami iš kartos į kartą. Todėl daugelis jų liko nepakitę arba labai mažai pakitę iš priešistorinių laikų, kai simbolinis menas buvo neatsiejamas nuo religijos.

Dėkodami Dievui už šį vertingą istorinį meninį ir tikėjimą liudijantį palikimą, aukojome šv. Mišias keliomis intencijomis: už mirusiuosius, kurių kapus puošė šie kryžiai, už jų artimuosius, pasirūpinusiais jų užsakymu, ir už tuos kryžius sukūrusius kalvius.

Kun. Gintaras Jonikas, parapijos klebonas

Straipsnis iš jubiliejinio, 30 metų parapijos sukakčiai skirto laikraščio; 2023 m. gruodžio mėn., Nr. 2.